Šnekamasis stilius yra kasdienio bendravimo forma, vartojama neoficialiose gyvenimo srityse: šeimoje, gatvėje, buityje ir pan. Jam būdingas kalbos individualumas, šmaikštus (ar šiurkštus) vaizdingumas ir trumpi sakiniai.
Lietuvių kalboje egzistuoja keli skirtingi funkciniai stiliai – administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis ir šnekamasis. Kiekvienas jų turi savitas taisykles, vartojimo sritis bei kalbos priemones.
Šnekamasis stilius – bene artimiausias žmogui. Tai gyva, natūrali kalba, kuria bendraujame kasdien, net ir tada, kai kalbame patys su savimi. Nors šis stilius laikomas neoficialiu, jame atsiskleidžia tikroji kalbos gyvybė: emocijos, intonacija, spontaniškumas ir vaizdingumas. Tai stilius, kurio nesimokome iš vadovėlių – jį perimame iš aplinkos, artimųjų ir kasdienės patirties.
Šnekamasis stilius (dar vadinamas buitiniu) padeda suprasti, kaip keičiasi pati kalba. Šnekamoji kalba nuolat kinta – joje pirmiausia atsiranda nauji žodžiai, frazės, pasiskolintos iš kitų kalbų ar susiformavusios iš žargono. Tai gyvas kalbos sluoksnis, atspindintis ne tik kalbos raidą, bet ir visuomenės nuotaikas tam tikru laikotarpiu.
Vartojimo sritis |
Šis stilius yra kasdienio bendravimo – namų, gatvės, kelionės, bendro darbo ar žaidimo – kalbos būdas. |
Turinys |
Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir pan. |
Funkcijos |
Svarbiausioji šio stiliaus funkcija –paprastas bendravimas. Kasdienėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami pasakyti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi svarbiausios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo ir poveikio. |
Ypatybės |
Neoficialumas Šio stiliaus bendravimo aplinkoje kalbėti galima laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodį. |
| Intonacija Tam tikra intonacija teigiamajam sakiniui suteikia priešingą – neigiamą, ironijos – reikšmę, o neigiamam – teigiamą. |
|
| Dialogas Po vieno kalbėtojo žodžių tuojau pat eina pašnekovo replika. Kalbantysis asmuo į pašnekovą kreipiasi kokiu žodžiu ar posakiu, rodo palaikąs su juo ryšį. |
|
| Ekspresyvumas Šnekamoji kalba dažnai būna emocinga ir vaizdinga. |
|
| Sintaksė Konstrukcijos susijusios su svarbiausio žodžio pakartojimu: nori nenori, sakyk nesakęs, bark nebaręs ir t.t. |
|
Trūkumai |
Parazitinių žodžių vartojimas. Barbarizmų, žargono vartojimas. Nemotyvuotas kitų stilių išraiškos priemonių vartojimas. |
Pavyzdžiai |
Kokios gersi – juodos ar žalios – arbatos? Kur tavo mobilus telefonas? Kai priėjo krosnį, duonos kepalai šaukė: |
Kodėl svarbu suprasti šnekamąjį stilių?
Šnekamasis stilius dažnai vertinamas nepakankamai rimtai, tačiau be jo neįsivaizduojamas nei gyvas bendravimas, nei kalbos vystymasis. Jis leidžia mums reikšti jausmus, kurti artimus ryšius ir net formuoti naujus kalbos reiškinius. Vertimų srityje šnekamosios kalbos subtilybės itin svarbios – pavyzdžiui, verčiant dialogus, reklamas ar kultūriškai jautrius tekstus. Suprasti šnekamąjį stilių reiškia ne tik išmanyti kalbą, bet ir pažinti jos vartotojus.